Kiek žmogaus genai apsprendžia gyvenimo trukmę?

Nors ilgaamžis gyvenimas paprastai vyksta šeimose, genetika turi daug mažesnę įtaką gyvenimo trukmei nei manyta anksčiau.

Remiantis naujausia,  daugiau kaip 400 milijonų žmonių šeimos geneologine  analize buvo parodyta, kad  gyvenimo trukmės  paveldimumas yra gerokai mažesnis už anksčiau atliktus vertinimus, kadangi jis  neatspindi mūsų tendencijos pasirinkti partnerius, turinčius panašių savybių.  Tyrimas buvo paskelbtas GENETICS  žurnale.

Mes galime daug ką sužinoti apie senėjimo biologiją iš žmogaus genetikos. Mokslininkai panaudojo viešai prieinamus Ancestry.com geneologinius duomenis, kad įvertintų žmogaus gyvenimo trukmės paveldimumą. Paveldimumas – organizmo gebėjimas perduoti genetinę informaciją, koduojančią organizmo požymius, palikuonims. Šiuo atveju buvo manyta, kad gyvenimo trukmė, gali būti paaiškinta genetiniais skirtumais, o ne kitokiais skirtumais, tokiais kaip gyvenimo būdas, sociokultūriniai veiksniai ar nelaimingi atsitikimai. Ankstesni žmogaus gyvenimo trukmės paveldėjimo rodikliai svyravo nuo maždaug 15 iki 30 procentų.

Tyrėjai atliko 54 milijonų viešai pateiktų  giminės medžių, kuriuos sudarė  šeši trilijonai protėvių, analizę. Ancestry pašalino nereikalingus įrašus ir žmones, kurie vis dar gyveno, kartu sujungiant likusius giminaičius. Duomenų bazėje buvo palikti tik gimimo metai, mirties metai, gimimo vieta ir šeimos ryšiai pagal giminės medžio struktūrą. Galiausiai buvo sudarytas giminaičių rinkinys, kuriame dalyvavo daugiau nei 400 milijonai žmonių – iš esmės amerikiečiai, kilę iš Europos. Kiekvienas buvo sujungtas ryšiais – tėvų, vaikų,  sutuoktinių, giminaičių.  Tada komanda sugebėjo įvertinti paveldimumą iš geneologinių medžių, išnagrinėjusi gyvenimo trukmės panašumą tarp giminaičių.

Naudojant matematinį ir statistinį modeliavimą, mokslininkai sutelkė dėmesį į artimuosius, kurie gimė XIX-XX a. pradžioje, nustatydami paveldėjimo vertes, kurios broliams ir seserims ir pirmiesiems pusbroliams turėtų būti maždaug tokios pačios. Tačiau buvo nustatyta, kad sutuoktinių gyvenimo trukmė buvo labiau susijusi – ji iš tikrųjų buvo labiau panaši nei priešingos lyties broliams ir seserims. Ši koreliacija tarp sutuoktinių gali būti dėl daugybės ne genetinių veiksnių, kurie lydi gyvenimą tame pačiame namų ūkyje – tai jų bendra aplinka.

Duomenų rinkinio dydis leido didinti ilgalaikes koreliacijos su kitais labiau nutolusiais ryšiais, įskaitant tetas ir dėdes, pirmuosius  jų pusbrolius ir skirtingus giminaičius, gyvenančius kartu ir atskirai.

Žmonės linkę pasirinkti partnerius, kurie turi panašias savybes. Žinoma, jūs negalite lengvai nuspėti potencialaus partnerio ilgaamžiškumo. Šio partnerio pasirinkimo pagrindas gali būti genetinis ar sociokultūrinis – arba abu. Todėl mokslininkai turėjo eliminuoti šią įtaką gyvenimo trukmės paveldimumo skaičiavimuose.

Ištaisydama šį tinkamumo poravimosi poveikį, nauja analizė nustatė, kad gyvenimo trukmės paveldimumas greičiausiai yra ne daugiau kaip septyni procentai, galbūt net mažesnis. Rezultatas? Kiek laiko jūs gyvenate, mažiau priklauso nuo jūsų genų, negu galvojate.

Tekstas: redakcijos info.
Paruošta pagal: GENETICS žurnalo informaciją.

Aiški kalba geriau įsimenama

Tyrėjai mano, kad kalbančiojo aiškiai suformuluotas stilius gali pagerinti klausytojo atmintį.
Kai kurie pokalbiai užmirštami, kai tik jie baigiasi, o  kiti gali išlikti ilgai atmintyje. Mokslininkai nori suprasti, kodėl ir kaip klausytojai aiškiau prisimena kai kuriuos sakytus žodžius aiškiau nei kitus. Jie konkrečiai ieško būdų, kokie kalbėjimo stiliai gali paveikti atmintį.
Teksaso universiteto mokslininkai Sandie Keerstock ir Rajka Smiljanic,  pateikė tyrimo rezultatus „Acoustique Society of America„ darbuose 2018 lapkričio 5 d.
Jie atliko tyrimus su 30  klausytojų, kurių gimtoji kalba yra anglų kalba, ir 30 klausytojų, kurių anglų kalba nėra gimtoji. Jiems buvo ištarti 72 sakiniai, suskirstytais į šešis blokus po 12 sakinių. Šie paprasti sakiniai – pvz., „Senelis gėrė tamsią kava“ arba „Berniukas pagamino sunkią kėdę“ – buvo pakartotinai pateikti dviem skirtingai stiliais: aiškia kalba, kurioje kalbėtojas kalbėjo lėtai, aiškiai suformulavęs sakinį, ir daugiau atsitiktiniu ir greitu pristatymu pokalbio būdu.
Išklausius kiekvieną sakinių bloką, klausytojams buvo paprašyta nuosekliai atgaminti sakinius, kuriuos jie išgirdo, rašydami juos ant popieriaus lapo po to, kai buvo pateikta kokia nors užuomina kaip „senelis“ arba „berniukas“.
Abiejų grupių klausytojai, gimtosios ir negimtosios anglų kalbos, žymiai geriau atkūrė sakinius, kai sakiniai buvo pateikti aiškiai kalbant. Tai atitinka ir ankstesnį tyrimą, kuriame aiškiai išreikšti sakiniai buvo geriau atpažįstami už atsitiktinius sakinius, kuriuos anksčiau išgirdo abi klausytojų grupės. Tyrėjai siūlo galimą šių rezultatų paaiškinimą: kai kalbėtojas kalba greičiau arba nesugeba išreikšti savo nuomonę šiltai, klausytojai turi įdėti pastangų, kad išgirstų kas pasakyta. Todėl daugiau psichinių išteklių yra skirta šiam uždaviniui ir atminties konsolidacijai suteikiama mažiau išteklių.
Akivaizdu, kad aiški kalba yra naudinga mokiniams klasėje ir pacientams, gaunantiems gydytojų nurodymus. Tai atrodo veiksmingas informacijos perdavimo būdas ne tik todėl, kad mes galime geriau išgirsti žodžius, bet ir todėl, kad galime juos geriau išlaikyti.
Kituose eksperimento etapuose mokslininkai sutelks dėmesį kalbėtojams, o ne klausytojams su tikslu išsiaiškinti ar aiškus kalbėjimas veikia jų pačių atmintį. Ar kartojimas paskaitos medžiagą garsiai aktyviu būdu, padeda žmonėms tai geriau įsiminti.
Tekstas: Redakcijos info.
Paruošta pagal: „Acoustique Society of America“