Šiuolaikinio meno ir mokslo centre ( Sandėlių g. 7, Kaune), apsilankius Tomo Lagūnavičiaus, ,, International Network for Contemporary Performing Arts“ bei ,, Association of Performing Arts Professionals“ nario, parodoje ,, Geltona“ ir performanse ,, Postprimityvai“, pirmiausia atkreipiamas dėmesys į geltonos ir juodos spalvų dominavimą, ryškius atspalvius, eksponatų gausą, ready made ir kt. kūrybos objektus. Ypatingai dėmesį patraukia juodam fone geltoni atspalviai, autoriaus vadinami primityvais, kuriuose dviem trimis žodžiais išreiškiamos jam aktualios mintys, teiginiai, nuostatos. Žiūrovai nelieka abejingi ir ekspozicijos patalpos netradiciniam išplanavimui, kuris suteikia galimybių sukurti mini erdves, nestandartiškai išdėliojant eksponatus.
Anot Tomo Lagūnavičiaus, parodos prasmė atskleidžia savitą koncepciją apie postmodernistinį, futuristinį pasaulį, kuriame išnyksta postkultūra, atsiranda archeologinių kasinėjimų dėka nauja savaip perkuriama kultūra. Tam tikslui naudojamos įvairios priemonės: akrilas, žymekliai, netradicinės medžiagos, kaip plastmasė, sintetinė virvė, lipni juosta. Tai padeda priartėti prie design art objekto.
Atskirai akcentuoti reikia parodos foną, kuriam sukurti naudojami kompozitoriaus Andriaus Kisbye Hofmann –Lagunavičiaus muzikos kūriniai ,,After Individualism“, ,,Jupiter Receiving“.
Renginio dalyviams įspūdį paliko ne tik aprangos kodas (geltona – juoda), bet ir geltonos spalvos visi pristatymo renginio gėrimai bei patiekalai. Tai praskaidrino nuotaiką, paskatino atvirai kalbėtis, diskutuoti, suvokti impresionistinių paveikslų turinį, aptarti, kaip subtilūs potėpiai atspindi autoriaus ramybės kontempliacijos būseną. Šioje multimeninėje parodoje galime pamatyti 106 objektus tapyboje, grafikoje, videomene ir kt.. Taigi eksponatų gausa ir įvairovė nurodo autoriaus Tomo Lagūnavičiaus siekimą kuo plačiau atskleisti idėją įvairiomis meninės išraiškos priemonėmis, kurios sudaro sąlygas skirtingo suvokimo ir poreikio žiūrovams jausti pasitenkinimą, stebint jiems priimtinas meno formas.
Ypatingą vietą užima trys ekranai, kuriais uždaroma parodos erdvė, ją įrėminant. Tuomet žiūrovai gali ,, migruoti“ nuo vieno art objekto prie kito. Tokiu būdu sukuriamas atskiras dinaminis paveikslas, kurį galima stebėti kylant į antrą aukštą. Tai rėmas pilkoje gyvenimo kasdienybėje, atgaivinantis, sužadinantis ir skatinantis veikti.
Paskutinis akcentas būtų citrinų kvapas. Visi renginio art objektai kvepia (smelizmo bruožas) – tarsi persikeliame prie Viduržemio jūros, į Rytų ir Pietryčių Azijos platybes pasimėgauti žydinčių citrinmedžių gaiviais aromatais. Tai dar labiau sustiprina kontrastą tarp to, kas vyksta lauke, ir to, kas vyksta parodos rėme.
Interviu Tomas Lagūnavičius pabrėžia, kad menininkui labai svarbu nebijoti konfrontuoti su dabartine industrine visuomene, pateikiant savo viziją, koks pasaulis galėtų atrodyti besikeičiančioje ateityje. Būtent alternatyvumas, atsinaujinimas galėtų būti pagrindiniai šios parodos šūkiai.
Straipsnį parengė: R. Bereišienė
ikoną esančią kairiajame kampe ir pasirinkus vieną iš 
