Mėnuo: 2020 vasario

Š. m. vasario 11 dieną KSJMC vyko 5 – 12 klasių Dailiosios rašysenos projektinė diena. Renginio organizatorės mokytojos lituanistės A. Jačėnienė, G. Krutkevičienė, R. Bereišienė , siekdamos kelti gimtosios lietuvių kalbos prestižą, subūrė mokinius veiklai, kuri vyko keliais etapais: 1) videomedžiagos apie dailiosios rašysenos populiarinimą Lietuvoje peržiūra ir komentarai; 2) dailyraščio rašymas (trims konkurso dalyvių grupėms buvo pateikti skirtingi tekstai, atkreipiant dėmesį į mūsų literatūros klasikus); 3) sveikinimo ,,Šilti žodžiai mylimam žmogui“ kūrimas, panaudojant kaligrafijos elementus; 4) mokinių darbų vertinimas, padėkos, apdovanojimai.

Renginio metu mokiniai išsikėlė uždavinį, kad visi darbai pirmiausiai būtų patrauklūs estetiškai, kad kiekvienas prisilietimas prie rašto spinduliuotų gėrį.

Sveikiname tuos, kuriems šįkart pavyko pasirodyti geriausiai ir tapti nugalėtojais: penktokę Miglę Baronaitę, septintoką Klaudijų Alsį, aštuntoką Artūrą Januškevičių, devintokę Eriką Lipskytę, dešimtokes Klaudiją Nekrošiūtę ir Moniką Rasskazovaitę, dvyliktoką Tomą Sabašinską.

Šiuolaikinio meno ir mokslo centre atidaryta vizualinių menų paroda „Antiherojiškos epochos žemėlapiai“. Meno kūrinių autorius – Tomas Lagūnavičius.

Paroda „Antiherojiškos epochos žemėlapiai“ dislokuojasi ne vienoje vietoje, bet apima keturias Šiuolaikinio meno ir mokslo centro erdves, iš kurių yra dvi lauke ir dvi viduje. Konstruojamos konceptualios konstrukcijos atspindi pagrindinį herojų gyvenimo suvokimą, t. y. kraujo klausimą, tad ryški raudona spalva atsispindi visuose kūriniuose.

Parodos pradžia lauke. Čia ypatingai naujai atrodo „Intentional Red“ (intencionalaus raudonumo) instaliacija, matoma 8 objektus jungiančioje kompozicijoje, kur pateikiamas sužeistas, kraujais pasruvęs herojus. Žengiant į vidų, įdomi „Animal Light“ (gyvulinės šviesos) instaliacija, kurioje herojus gali papulti į pozityvios arba negatyvios šviesos lauką. Tik herojaus poelgis kritinėje situacijoje lemia tai, kuo jis tampa – herojumi arba bailiu. Ir tas tikėjimas, kad turi būti visada apšviestas ar negatyvia, ar pozityvia šviesa, kuria herojaus gyvenimo įtampą. Šios įtampos šiuolaikinis žmogus nejaučia. Dabar visai nėra svarbu kaip tu elgiesi, svarbiausia koks tavo įvaizdis feisbuke ar tviteryje – sako autorius.

Ypatingai atrodo „Anti-Hero Statika“ (antiherojinė statika), t. y. paveikslai, kur pilkos spalvos žaismu pateikiama herojaus kasdienybė, kuri suvokiama kaip sustingusi statika, kurioje niekas nesikeičia. Paveikslai „Logic-free“ (laisva logika) atspindi psichologinę herojaus būseną, kuomet jis neturi tikslo, tampa „laisvas nuo logikos“. Herojui prasideda haliucinacijos, matomi kažkokie gyvūnai, tarpusavy susipynusios žuvys, tačiau tuo pačiu nieko nereiškiančios. Ir tuomet, remdamasis „nelaisva logika“, jis bando kurti savo gyvenimo matricas, žemėlapius, bet visa antipozityvu ir neparemta žinojimu, o tai gerai atspindi „Anti-Liang-Chih“ (antižinojimo) ir „Anti-Positive Period“ (antipozityvistiniame periode) paveikslų ciklai. Fotošopu kurti paveikslai sukuria galimybę pažvelgti į herojaus vakarinius apmąstymus, kurie suskyla ir dekonstruoja iš vientiso nesibaigiančio herojinio įvykio į atskirus rėmus, gyvenimo salas, trupinius.

Ir pabaigai – ironiškas betoninių konstrukcijų ciklas, kuriame matome „Anti-Heroes Graves“ (antiherojų kapus), jų prisirišimus ir įklimpimą į pilką betoninę kasdienybę.

Parodos autorius Tomas Lagūnavičius XX a. epochos suvokimą vizualizuoja lengva ironiška forma nebandydamas mokyti, auklėti, indoktrinuoti. Ši galimybė paliekama žiūrovams.

Norite pabūti herojų epochoje?

Aplankykite parodą jau dabar!

Straipsnį parengė: A. Jačėnienė

Performanso ,,Herojų kraujas“ metu autorius, performansistas Tomas Lagūnavičius bando atgaivinti herojišką dvasią, atlikdamas keturis ritualus.

Pirmojo ritualo metu ,,žadina“ žemę, kviesdamas ,,išlaisvinti“ herojų dvasias, energiją, kad įkvėptų performanso dalyvius. Žiūrovai sėkmingai įsijungia į šį veiksmą. Autorius akcentuoja vyrų ir moterų kaip didvyrių, kovotojų lygiavertiškumą, jį vertina kaip reikšmingą istorinį palikimą, primena mitą apie amazonių atsiradimą, pagrįstą realiais įvykiais Skitijos teritorijoje, Romos imperijoje, prieš mūsų erą.

Antrajame etape autorius Tomas Lagūnavičius su Toro kūju ,,žadina sužeistus kraujuojančius herojus“, ,,mušdamas per kojas“, taip paskatindamas visus būti aktyviai veikiančiais šiame pasaulyje.

Trečiojoje dalyje teigiama apie tai, kad herojai visuomet bus šviesoje – pozityvioje arba negatyvioje. Atsiranda poreikis nusifotografuoti.

Taigi ketvirtas performanso akcentas – asmenukės prie Animal Light (gyvulinės šviesos) instaliacijos.

Pabaigoje autorius atlieka du svarbius veiksmus – herojai arba antiherojai visada turi pralieti kraują, kuris grįžta į žemę. Tuomet jie tampa tautos likimu. Tomas Lagūnavičius su kitais dalyviais ,,aplaisto krauju didvyrių kapus“, bando ,,išlaisvinti“ įsivaizduojamus asmenis iš ,,marinuotos“ būsenos, ,,daužo stiklines sienas“.

Tokiu būdu vyksta šiuolaikinio meno ritualas, bandoma ,,atgaivinti“ post postmodernią visuomenę. O gal viso to nereikia? Pakanka būti veganais, vegetarais ir nejausti skonio, nerizikuoti? Todėl visi dalyviai kviečiami prie stalų ir mėgaujasi negyvulinės kilmės maistu. Jie ,,nepasiduoda“ agresyviai suregztoms feminizmo, mačizmo pinklėms.

Performanso baigiamoji dalis skirta pamąstymui: ar visada ir visi turime būti švelnūs, geri? Kaip žinome, to reikalauja šiuolaikinė visuomenė. Kaip pažiūrėsime į kūrybą, pergales, sportą, į norą būti geriausiais? O ką darysime, kai atsiras kritinių situacijų, tokių, kaip Sausio 13 – oji, invazija į Ukrainą? Pasak autoriaus Tomo Lagūnavičiaus, tuomet vėl reikalingi vyrai ir moterys didvyriai, kurie gali kovoti, pasiaukoti. Gal suabejojote? Ar nereikalingi bus vėl kovotojai, herojai? Paliekame spręsti Jums.

Straipsnio autorė: R. Bereišienė