Vežimas prieš arklį – naujas priežasties ir pasekmės modelis

Vaikai iš prigimties yra mažieji mokslininkai – mėgsta paleisti daiktus ir stebėti juos krentant. Tokie pirmieji bandymai ne tik moko juos suvokti, kas yra gravitacijos jėga, bet ir nustatyti santykį tarp priežasties ir pasekmės. Priežastis turi įvykti pirma savo pasekmės. Taip  mokslininkai nuo Galileo 16-ąjame šimtmetyje iki  Clive Granger 1969 apibrėžė priežastinį ryšį.

Priežastinis ryšys tai kelių reiškinių (veiksnių ar požymių pokyčių) tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys (priežastis) yra pagrindas atsirasti kitam (pasekmė).

Būtinos priežastinio ryšio savybės yra kryptis ir laikas (nuo priežasties padarinio link, t. y. priežastis yra ankstesnė už pasekmę).

Bet daugeliu atvejų šis vienintelis santykis tarp priežasties ir pasekmės nepajėgia tiksliai apibūdinti tikrovę. Žurnale Nature Communications  filosofijos daktaras Albert C. Yang pateikė naują priežastinio ryšio apibūdinimą, kuris smarkiai skiriasi nuo tiesinio priežasties ir pasekmės modelio.

Tikrovė realiajame pasaulyje yra tokia, kad priežastis ir pasekmė yra dažnai abipusiai sąlygoti, kaip grįžtamojo ryšio cikluose, tirtuose fiziologiniuose/endokrininiuose procesuose, neuroniniuose reguliavimuose, ekosistemoje ir net ekonomikoje. Naujas priežastinis metodas atsižvelgia į abipusį ar dvipusį priežastingumą, kuriame priežasties padarinys gali grįžtamu ryšiu tuo pačiu metu įtakoti priežastį. Yang apibrėžia priežastinį ryšį nepriklausomai nuo laiko, tai kaip kovariacija – organizmo dviejų požymių priklausomas kintamumas (kintant vienam požymiui, kinta ir kitas).

Be to, Yang ir kolegos parodė, kad jų modelis gali būti gerai pritaikomas sistemose, kur kiti priežastinio ryšio metodai netinka.

Tekstas: redakcijos info.
Paruošta pagal: žurnalo Nature Communications informaciją

Parašykite komentarą